my shapes

Mano kaimynai yra nuostabūs. Nes jiems labai patinka su pasauliu bendrauti skelbimais. Siūlau ir jums pasidžiaugti jų išmone, fantazija ir socialine atsakomybe.

saugom savo auto nuo piktų gyventojų…

šiukšles nešam už kiemo ribų

nuoru(!)kų nemėtom

vagys ir narkomanai aplink - watch out! (šis skelbimas paaiškina, kodėl pirmą savaitę po atsikraustymo su manim nieks nesisveikino)

nr. 112 - nemokamas. jeigu ką :)

Na štai, neatėjo ir naujieji, o vienas iš mano 2007 m. kalėdinio wishlist’o punktų pagaliau atsidūrė pas mane. Dark blue Fatboy. Many thanks Artui, bo nerealiai patogus baldas.

Turėčiau daugiau fantikų, probably dar vieną kitą Fatboy’jų nusipirkčiau. Highly recommended stuff.

Vakar su besočiu žvėriuku (kuris buvo visai nevalgus, deja) vakarieniavom Zoe’s. Šįkart vietoj savo usual kiaulienos sprandinės šmoto kažkodėl užsisakiau jautienos kepsnį iš kokio tai ypatingųjų patiekalų sąrašo. Ir ką gi – gavau kokią tais kortelę, kurios numeris 7 000.

Vėliau tik padavėja paaiškino, kad tai didžiai lucky seven, bo kas šimtasis užsisakęs ypatingą patiekalą gauna jį for free, o kas tūkstantasis – ypatingą dovaną. Taigi sutaupiau bilekiek pinigų beigi gavau Zoe‘s jumper‘į (L dydžio kažkodėl, tad mano pilvas ten netelpa, reiks išsimušti ką nors didesnio).

Istorijos moralas toks – varykit valgyt į Zoe‘s, nes ten skanu, užsisakinėkit ypatingus patiekalus (o mes ten vėl nueisim po kurio laiko, galgi vėl ką pavyks laimėt :)).

Vakar graveliai grojo tarsi kiek pasiklydę kažkur. Tamsta pradeda užknist, bet žmonės sako, kad vilniuj nelabai kur daugiau galima koncertuoti. Ne kas, reiškia :)

O Tomašas nustebino dukart. Pirmąkart – nepamiršo pažado, kad next time bus Lisa – ji ir buvo. Antrąkart – geras buvo rage against the world, ir gabalai, sugroti bisui su phu**in energija (atrodo, ne visai teigiama). Viskas baigės gitarų dalinimu publikai – bet, well, prieš atostogas juk reik ko nors atsikratyt. Pasirodo, kažkas lievai sugrojo – anyway, paskaitykit Tomašo įrašą (feel the rage?:). Iš esmės teisingai - kam daryt kažką, jei nedarai to gerai?

ps. Žiūriu jau vien tik apie muziką rašau :) reiks surimtėt. o orlova buvo teisi – ryt jau nebus vasaris :)

Vakar gražus vakaras gavosi. Orlova savo koncerte buvo visiškai orloviška. Ir, pagal žmonių kiekį l‘amour‘e, ji jau nebe kylanti žvaigždutė, o exploding mega star. Keistas jausmas – be kelių akivaizdžiai pažįstamų žmonių, dar buvo krūva kažkur kažkada turbūt sutiktų veidų. O piano klavišus maigančios mergaitės - kažkas tokio; gerai, kad šie subjektai sutinkami tik per klaidą, koncertuose. Po lost savaitėlės ypač gerai klausėsi daina apie mamutus :)

Naktinis mini uraganas buvo dieviškas. Buvau pasiilgęs lietaus; o siaučiantis vėjas – irgi puiku. Dar gražu – naktį rūkant žiūrėti į lašelius ant stiklo, kai priešais kaimynų languose dega šviesa.

 O šiandien į savo kolekciją gavau dar du butelius gero vyno. Vendetta - dovanotojui ‘atsikeršysiu‘ dovanodamas Glenfiddich Caoran Reserve, 12 yo. Smagu gi :)

Be kulinarinių malonumų, tomis vasario dienomis Romoje pritrenkė pavasario pojūtis. Saulė, nuo kurios markstaisi, prasegta striukė, žalia (beveik lietuviška) žolė su keliais baltais ar geltonais žiedeliais, medžiai žaliais lapais, žuvėdros (?) virš galvų, palmės tolumoje, temstant – alaus bokalas lauko kavinėje, ir, beveik visada aplink – krūvos relaksuojančių besišypsančių žmonių :) 

Bet tai turbūt savaime suprantama. Vienok, buvo ir keistesnių dalykų.

Yellow is the new green, bent jau pėsčiųjų perėjose. Žalia šviesa trunka kelias sekundes – ji kaip įspėjimas, kad tuoj tuoj užsidegs geltona, ir bus galima eiti per gatvę (savaime suprantama, galima tiesiog eiti per gatvę, kad ir kiek juostų joje).

Azijietės mergaičiukės (na tos, kur nesuprantamo amžiaus, kažkur tarp 16 ir 25) vaikšto grupelėmis po keturias – nei daugiau, nei mažiau. Ir tarp jų niekada nebūna berniukų – jų gal neišleidžia į užsienį, ar kaip?

Beje, taip ir nesupratau, kas didesni stileivos – vietiniai berniukai ar mergaitės. Panašu, kad berniukai. Mergaičių specializacija, atrodo, yra stilių įvairovė.

O šuo ir kariamas pripranta, kaip sakoma. Prie griuvėsių ir kitų architektūrinių grožybių pripratau maždaug taip – pirmą dieną viskas traukia akį, atrodo labai įspūdingai ir norisi daug fotkint, antrą – žavu, beveik įprasta, bet vis dar pastebi, o trečią – tai tik paprastos kraštovaizdžio detalės.

Pabaigai - nelabai įsivaizduoju, kas Romoje darosi vasarą. Žmonių ten ir taip beprotiškai daug, o pridėjus papildomas armijas turistų bei +30 ar +40 karštį, tampa panašu į pragarą. Go there only in low season.

Praeitą savaitgalį išsikomandiravome į Romą susipažinti su naujausiomis tendencijomis maisto ir gėrimų pasaulyje. Tad pradžioj apie kulinarinį ekspuodicijos aspektą, visa kita – vėliau (grįžtam prie tikrųjų blogo šaknų).

Ne paslaptis, kad Romoje, jei nesirenki, kur eini, galima užtaikyti ant prasčiausio aptarnavimo ir tragiškiausio maisto, kokį tik galima įsivaizduoti. Bendraminčiams nusprendus, teko apsilankyti keistoje vietoje, kur bandžiau įveikti pačius neskaniausius makaronus, kokius tik teko ragauti. Manau, net senosios „Draugystės“ virėjos padarytų geriau. Ir kainavo šis nemalonumas 10 eurų (tiesa, Romoje tai - įprasta apatinė riba bet kokiam rimtesniam patiekalui ).

Bet tai ir buvo vienintelis kelionės neigiamas kulinarinis experienc‘as.

Štai kavą užskaitom. Lietuvišku paprotimu ėmėm double espresso, tai po visos dienos lakstymo suveikė kaip incredible rocket boostas – lakstėm laimingi toliau. Highly recommended. Vietinis alus, ir tas buvo netgi visai neblogas.

O patarimas, kurį galiu duoti – bent kartą kitą „be against the tourist menu“ ir nueikit pasilepinti į kokią geresnę vietą. Tikrai verta.

Savo ramia kulinarine širdimi rekomenduoju šitą įstaigą. Turi vieną Michelin žvaigždutę, bet kadangi vieta šiek tiek ne turistinė, o vidus įrengtas paprastai, laikomas value for money – mokat tik už maistą.

Su 30-40 eurų sutilpsit į pagrindinį patiekalą ir vyno taurę (jei norit pilnos programos – kainuos kelis kartu daugiau). Bet, patikėkit, tie 30 eurų atneša daugiau pasitenkinimo ir malonių pojūčių nei 10 vizitų mc‘donaldse ar 30 lėkščių aukščiau aprašytų makaronų.

Enjoy, jei bus proga  (tik, be abejo, jei eisit vakare, rezervuokitės gerokai iš anksto; mes ėjom dieną, tai buvom vieninteliai klientai).

… bendravime su savo the one(s).

Criticism, defensiveness, contempt, and stonewalling.

(just a note to myself)

Atšalo. Prisnigo. Aš vis dar neturiu žieminių batų. Gerai, kad prasideda nuolaidos. Tai reiškia, kad aš beveik pasiruošęs nusipirkt žieminius batus. Nors, geriau pagalvojus, ar tikrai jų reik. Niu, bent dėl pavadinimo reik.

Neturiu nežieminės antklodės. Po šita, kurią turiu, net ir žiemą būna karšta.

Prie kitų daiktų neturėjimo labai greitai pripratau.

Iš pradžių man atrodė, kad būtinai turiu įsigyt cukrinę. Dabar taip nebeatrodo. Juk maišelis irgi talpykla.

Ir vyno skonis, geriant iš ne vyno taurių, nėra toks jau prastas. O vat degtinė, geriama iš vyno taurių, yra tikrai nekas. Atsiskleidžia visas tas subtilus spirito aromatas, ir tiesiai į nosį.

O štai keptuvę turiu. Vis dar blizga. Nesuprantu, kas man užplaukė ją nusipirkt. Na, neblogas eksponatas, tik naudos mažai.

Žinau, kad dar kažko neturiu. Bet jau nebepamenu ko.

Štai kokios problemos, o jūs dar klausiat, kada bus kitas įrašas?

:)

Flashbackas iš job interview (tyrinėjama mergaitė dirba banke, btw).

Just in case kolega pasitikslina ar tokie dalykai kaip libor ir euribor yr girdėti.

Mergaitė nutaiso sure of herself veido išraišką ir sako - žinoma, viskas čia aišku.

Me prabunda, paklausia kuo skiriasi euribor nuo libor (tuo pat metu karštligiškai bandydamas prisimint, kuo jie iš tikrųjų skiriasi).

Mergaitė nutaiso ‘that is so easy’ veido išraišką ir pareiškia, kad euribor - palūkanos eurais, libor - palūkanos litais.

O vienok daba jaunimas labai iš kažkur pasisėmęs pasitikėjimo savo jėgomis ir žiniomis. Gal ir į gerą. Kita vertus, aš turbūt irgi per job interview aiškinu, kad all is easy :)