my shapes

Be kulinarinių malonumų, tomis vasario dienomis Romoje pritrenkė pavasario pojūtis. Saulė, nuo kurios markstaisi, prasegta striukė, žalia (beveik lietuviška) žolė su keliais baltais ar geltonais žiedeliais, medžiai žaliais lapais, žuvėdros (?) virš galvų, palmės tolumoje, temstant – alaus bokalas lauko kavinėje, ir, beveik visada aplink – krūvos relaksuojančių besišypsančių žmonių :) 

Bet tai turbūt savaime suprantama. Vienok, buvo ir keistesnių dalykų.

Yellow is the new green, bent jau pėsčiųjų perėjose. Žalia šviesa trunka kelias sekundes – ji kaip įspėjimas, kad tuoj tuoj užsidegs geltona, ir bus galima eiti per gatvę (savaime suprantama, galima tiesiog eiti per gatvę, kad ir kiek juostų joje).

Azijietės mergaičiukės (na tos, kur nesuprantamo amžiaus, kažkur tarp 16 ir 25) vaikšto grupelėmis po keturias – nei daugiau, nei mažiau. Ir tarp jų niekada nebūna berniukų – jų gal neišleidžia į užsienį, ar kaip?

Beje, taip ir nesupratau, kas didesni stileivos – vietiniai berniukai ar mergaitės. Panašu, kad berniukai. Mergaičių specializacija, atrodo, yra stilių įvairovė.

O šuo ir kariamas pripranta, kaip sakoma. Prie griuvėsių ir kitų architektūrinių grožybių pripratau maždaug taip – pirmą dieną viskas traukia akį, atrodo labai įspūdingai ir norisi daug fotkint, antrą – žavu, beveik įprasta, bet vis dar pastebi, o trečią – tai tik paprastos kraštovaizdžio detalės.

Pabaigai - nelabai įsivaizduoju, kas Romoje darosi vasarą. Žmonių ten ir taip beprotiškai daug, o pridėjus papildomas armijas turistų bei +30 ar +40 karštį, tampa panašu į pragarą. Go there only in low season.