my shapes

Pradėjau skaityt naują S. King’o knygą ir negaliu nepacituoti. Patinka man jis. Velniškai gerai rašo. Tad:

“How to draw a picture?

Start with a blank surface. It doesn’t have to be paper or canvas, but I feel it should be white. We call it white because we need a word, but its true name is nothing. Black is the absence of light, but white is the absence of memmory, the color of can’t remember.

How do we remember to remember?  That’s a question I’ve asked myself often since my time on Duma Key, often in the small hours of the morning, looking up into the absence of light, remembering absent friends. Sometimes in those little hours I think about the horizon. You have to establish the horizon. You have to mark the white.  A simple enough act, you might say, but any act that re-makes the world is heroic. Or so I’ve come to believe.”

Stephen King, Duma Key

Vakar su besočiu žvėriuku (kuris buvo visai nevalgus, deja) vakarieniavom Zoe’s. Šįkart vietoj savo usual kiaulienos sprandinės šmoto kažkodėl užsisakiau jautienos kepsnį iš kokio tai ypatingųjų patiekalų sąrašo. Ir ką gi – gavau kokią tais kortelę, kurios numeris 7 000.

Vėliau tik padavėja paaiškino, kad tai didžiai lucky seven, bo kas šimtasis užsisakęs ypatingą patiekalą gauna jį for free, o kas tūkstantasis – ypatingą dovaną. Taigi sutaupiau bilekiek pinigų beigi gavau Zoe‘s jumper‘į (L dydžio kažkodėl, tad mano pilvas ten netelpa, reiks išsimušti ką nors didesnio).

Istorijos moralas toks – varykit valgyt į Zoe‘s, nes ten skanu, užsisakinėkit ypatingus patiekalus (o mes ten vėl nueisim po kurio laiko, galgi vėl ką pavyks laimėt :)).

Vakar graveliai grojo tarsi kiek pasiklydę kažkur. Tamsta pradeda užknist, bet žmonės sako, kad vilniuj nelabai kur daugiau galima koncertuoti. Ne kas, reiškia :)

O Tomašas nustebino dukart. Pirmąkart – nepamiršo pažado, kad next time bus Lisa – ji ir buvo. Antrąkart – geras buvo rage against the world, ir gabalai, sugroti bisui su phu**in energija (atrodo, ne visai teigiama). Viskas baigės gitarų dalinimu publikai – bet, well, prieš atostogas juk reik ko nors atsikratyt. Pasirodo, kažkas lievai sugrojo – anyway, paskaitykit Tomašo įrašą (feel the rage?:). Iš esmės teisingai - kam daryt kažką, jei nedarai to gerai?

ps. Žiūriu jau vien tik apie muziką rašau :) reiks surimtėt. o orlova buvo teisi – ryt jau nebus vasaris :)

Vakar gražus vakaras gavosi. Orlova savo koncerte buvo visiškai orloviška. Ir, pagal žmonių kiekį l‘amour‘e, ji jau nebe kylanti žvaigždutė, o exploding mega star. Keistas jausmas – be kelių akivaizdžiai pažįstamų žmonių, dar buvo krūva kažkur kažkada turbūt sutiktų veidų. O piano klavišus maigančios mergaitės - kažkas tokio; gerai, kad šie subjektai sutinkami tik per klaidą, koncertuose. Po lost savaitėlės ypač gerai klausėsi daina apie mamutus :)

Naktinis mini uraganas buvo dieviškas. Buvau pasiilgęs lietaus; o siaučiantis vėjas – irgi puiku. Dar gražu – naktį rūkant žiūrėti į lašelius ant stiklo, kai priešais kaimynų languose dega šviesa.

 O šiandien į savo kolekciją gavau dar du butelius gero vyno. Vendetta - dovanotojui ‘atsikeršysiu‘ dovanodamas Glenfiddich Caoran Reserve, 12 yo. Smagu gi :)

Praeitą savaitgalį išsikomandiravome į Romą susipažinti su naujausiomis tendencijomis maisto ir gėrimų pasaulyje. Tad pradžioj apie kulinarinį ekspuodicijos aspektą, visa kita – vėliau (grįžtam prie tikrųjų blogo šaknų).

Ne paslaptis, kad Romoje, jei nesirenki, kur eini, galima užtaikyti ant prasčiausio aptarnavimo ir tragiškiausio maisto, kokį tik galima įsivaizduoti. Bendraminčiams nusprendus, teko apsilankyti keistoje vietoje, kur bandžiau įveikti pačius neskaniausius makaronus, kokius tik teko ragauti. Manau, net senosios „Draugystės“ virėjos padarytų geriau. Ir kainavo šis nemalonumas 10 eurų (tiesa, Romoje tai - įprasta apatinė riba bet kokiam rimtesniam patiekalui ).

Bet tai ir buvo vienintelis kelionės neigiamas kulinarinis experienc‘as.

Štai kavą užskaitom. Lietuvišku paprotimu ėmėm double espresso, tai po visos dienos lakstymo suveikė kaip incredible rocket boostas – lakstėm laimingi toliau. Highly recommended. Vietinis alus, ir tas buvo netgi visai neblogas.

O patarimas, kurį galiu duoti – bent kartą kitą „be against the tourist menu“ ir nueikit pasilepinti į kokią geresnę vietą. Tikrai verta.

Savo ramia kulinarine širdimi rekomenduoju šitą įstaigą. Turi vieną Michelin žvaigždutę, bet kadangi vieta šiek tiek ne turistinė, o vidus įrengtas paprastai, laikomas value for money – mokat tik už maistą.

Su 30-40 eurų sutilpsit į pagrindinį patiekalą ir vyno taurę (jei norit pilnos programos – kainuos kelis kartu daugiau). Bet, patikėkit, tie 30 eurų atneša daugiau pasitenkinimo ir malonių pojūčių nei 10 vizitų mc‘donaldse ar 30 lėkščių aukščiau aprašytų makaronų.

Enjoy, jei bus proga  (tik, be abejo, jei eisit vakare, rezervuokitės gerokai iš anksto; mes ėjom dieną, tai buvom vieninteliai klientai).

Visą gyvenimą buvau 180% įsitikinęs, kad dainą “Twist in my sobriety” dainuoja Annie Lenox. Visai neseniai visiškai netikėtai išaiškėjo, kad iš tiesų tai Tanita Tikaram.

Labai gerai :)