my shapes

Jei jums kelia nerimą šie laikai, kai naftos kainos keičiasi greičiau nei spėji atsikimšti naują brendžio butelį, per Panoramą šnekama apie Phony Mae & Fraudie Mac, virš mūsų mažos mielos šalelės tvyro svilėsiška krizės nuojauta, o naktimis girdite, kaip girgždėdami stoja lietuviški ekonomikos smagračiai bei verkia apleistos naujų daugiabučių sienos, įvertinsite (kaip aš) šį finansų šamano emocijų proveržį:

When the trading’s over

Pradėjau skaityt naują S. King’o knygą ir negaliu nepacituoti. Patinka man jis. Velniškai gerai rašo. Tad:

“How to draw a picture?

Start with a blank surface. It doesn’t have to be paper or canvas, but I feel it should be white. We call it white because we need a word, but its true name is nothing. Black is the absence of light, but white is the absence of memmory, the color of can’t remember.

How do we remember to remember?  That’s a question I’ve asked myself often since my time on Duma Key, often in the small hours of the morning, looking up into the absence of light, remembering absent friends. Sometimes in those little hours I think about the horizon. You have to establish the horizon. You have to mark the white.  A simple enough act, you might say, but any act that re-makes the world is heroic. Or so I’ve come to believe.”

Stephen King, Duma Key

Vakar su besočiu žvėriuku (kuris buvo visai nevalgus, deja) vakarieniavom Zoe’s. Šįkart vietoj savo usual kiaulienos sprandinės šmoto kažkodėl užsisakiau jautienos kepsnį iš kokio tai ypatingųjų patiekalų sąrašo. Ir ką gi – gavau kokią tais kortelę, kurios numeris 7 000.

Vėliau tik padavėja paaiškino, kad tai didžiai lucky seven, bo kas šimtasis užsisakęs ypatingą patiekalą gauna jį for free, o kas tūkstantasis – ypatingą dovaną. Taigi sutaupiau bilekiek pinigų beigi gavau Zoe‘s jumper‘į (L dydžio kažkodėl, tad mano pilvas ten netelpa, reiks išsimušti ką nors didesnio).

Istorijos moralas toks – varykit valgyt į Zoe‘s, nes ten skanu, užsisakinėkit ypatingus patiekalus (o mes ten vėl nueisim po kurio laiko, galgi vėl ką pavyks laimėt :)).

Straipsnis ilgas, bet negalėjau nepasidalinti – tokios šyzos seniai nesu skaitęs :) Rimta konkurencija Pelevinui. Ir, vienok, tai - faktai. Spėkit kur vyksta veiksmas :)

Kelios ištraukėlės iš šio šedevro apie Mariną (pagarba verslo klasei) (ir have a nice friday):

Neapsikentęs Jerzy Mniszechas net įsakė botagais vaikyti aplink stovyklą besirenkančias laisvo elgesio moteris, o pagautas išmaudyti artimiausioje upėje.

Kartą kariuomenės apžiūros metu Lžedmitrijus pabandė šlėktas sutramdyti išbandytu (prieš maskvėnus) metodu – užsimojo lazda ir subliuvo: „Tylėt, bl… vaikai!“ Jau po sekundės Apsišaukėlis suprato, kad padarė baisią klaidą – bajorai buvo drėbti iš visai kitokio molio. Ore nedelsiant sužibėjo iš makščių ištraukti kardai – lenkai vienas per kitą veržėsi atsiskaityti su nepraustaburniu valdovu… Lžedmitrijui II tik vos ne vos pavyko pasprukti nuo įtūžusių bajorų – šie pasitenkino kardais sukapoję valdovo palapinę.

Išgirdę apie pralaimėjimą, Maskvos bojarinai nuvertė Šuiskį (jį prievarta įšventino į vienuolius, nors ceremonijos metu caras priešinosi ir šaukė „Nenoriu!“).

Medžiojo jis savotiškai – važiavo rogėmis gurkšnodamas degtinę, o tarnai aplinkui kartais iš maišų paleisdavo kiškių, į juos Lžedmitrijus II, taip ir nepakildamas iš rogių, šaudė iš muškietos.

now is the dream and i miss my sky

Šiąnakt mano kaštoniniame pasaulyje šalta ir tamsu. Išeinu parūkyti ir pamindžioti sniego. Tylu, žmogai miega, šiek tiek vėjo gūsių. Sniegas atrodo kažkoks dirbtinis, nors ir pats tikriausias (turbūt dėl to, kad jo greitai nebebus). Pavasaris. Kadangi netikras, leisiu ir sau melancholiškai pablevyzgot.

Apie atsitiktinius atsitiktinumus – pasak senos itališkos patarlės - “When the chess game is over, the pawns, rooks, kings and queens all go back into the same box”. Na taip, kartais atrodo, kad viskas truks beveik visą begalybę. Tačiau žmogai išnyksta, išsuka, išskrenda, atsibosta, pamiršta, supyksta, užmiega, neatsibunda, iškeičia, pabėga ar pasiklysta. Kita vertus, gyventi one day at a time sunku. Let‘s pretend we have at least 18 666 of them left.

Aišku, dirbu, kaip ir dažnai, paskutinę naktį. Šįkart – su philip glass, my latest addiction. Kažko trūksta - einu pasidarysiu kavos, su tik šiek tiek per daug cukraus.

Po ano savaitgalio su trimis vidurvasario šventėmis in a row, jaučiausi kiek atsiklijavęs nuo realybių. Bet už tai atsikvošėjau naujų daiktų apsupty.

Grotuve tingiai sukasi Orlovos CD, kartais – ir madmix by dj‘s v&a, kambariuose pasitinka ‘miel de sapin fir honey’ kvapas iš stebuklingos dėžutės su bambuko lazdelėmis, vakarais smegenus šildo (o gal šildė) 12 yo viskiai, knyga apie miadų tvarkingai padėta lentynoj, gėlės žydi sau ramiai, bilietai į koncertą ready to be used, ir net tajų masaže jau spėjau pabuvot (nerealiai keistas dalykas, beveik apeigos, eisiu dar).

Žodžiu, gyvenimas išsišiepęs spokso mano pusėn, o aš – išsiblaškęs kaip niekad (kažkurį rytą rengiausi valandą, ką jau kalbėt apie pasirodymą darbe on time ar degtukų dėžutės suradimą kišenėje).

Bet gerai, nurašykim tai kumuliatyviniam energetinio kūno atblokavimo apeigų, nekuklių svaiginančių gėrimų dozių, mėnulio pilnačių ir užtemimų poveikiui. Vasaris juk nebus amžinai :)

Trumpa priešistorė, jei kas negirdėjote: Kervielis - buvęs eilinis, o dabar jau pagarsėjęs prancūzų banko Société Générale prekeiva akcijomis ir jų indeksais. Kaip teigiama, Kervielis ne visai su viršininkų leidimu prisiėmė gerokai daugiau rizikos, nei galima. Visa tai pavirto į ~4,9 mlrd. eurų nuostolių, kurie išgarsino šią pilką darbo pelytę.

Istorija vis dar miglota, bet žiniasklaidos pateiktos žinutės tarp Kervielio ir draugelio kitoje prekeivų įstaigoje šiek tiek nušviečia situaciją. Atrodo, tai dar vienas “i’ll show you, motherf**kers” stiliaus psycho (tik, aišku, kur ta riba, kai iš tokio rage against the world atsiranda kažkas visų gerbiamo, a? let the history decide?).

Taigis kelios citatos: 

Mr Kerviel: “This is going to show the power of Kerviel.”

Mr Bakir: “Or the recklessness.”

Mr Bakir again: “Quiet and simple boy. Keeps a low profile. Who makes loads of cash and is not given the credit he is due.”

Geras interviu, oi geras (via sniegai).

p. Šadžius (LR Fin Ministeris) vs. VŽ žurnalistė. Beveik tobula.

jei neskaitėt, užmeskit akį:

http://vz.lt/Default2.aspx?ref=topread&ArticleID=9ed66848-2e7e-499c-88c9-bebe6003a471

And I quote:

“Man patiko vieno filosofo, aš galiu netgi pavardę pasakyti, bet kadangi jis ne socdemas, tai nesakysiu. Anot jo, mūsų bėda, Lietuvos bėda, kad vartotojų visuomenė susikūrė anksčiau negu pilietinė. Konkretus to įsikūnijimas ten stovi ant kalno – tai „Akropolis“, kuriame nėra nei vienos koncertų salės ir būti negalėjo. Ten meno nėra. Ten nuo pat pradžių visa koncepcija prieštarauja.

Ministre, verkt norisi, kai pradedama kalbėti, kad valstybė yra bejėgė prieš „Akropolį“..

Ne, ji bejėgė tikrai nėra, jokiais būdais.”

“Sarkastiškas p. Valatkos stilius, bet šičia p. Valatkos neperspjausite, jis yra unikalus, Valatka yra unikalus.”

 ”Bet jis, p. Šimašius, bent jau nėra nihilistas, skirtingai nuo p. Kuodžio (Raimondas Kuodis, Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktorius – VŽ), kuris nihilistas. Paskaitai ir matai, kad žmogus labiausiai nepatenkintas, kad jo, pavyzdžiui, prezidentu neišrinko. Gal jis turi tokią slaptą mintį, niekam jos nesako, visuomenė nesusiprato jo išrinkti.”

“Dėl valstybės tarnautojų buvimo „Stiliaus“ puslapiuose, mano asmeninė nuomonė neigiama. Mes turime problemą, visokeriopą nihilizmą visuomenėje.”

Iš knygos, kurią skaitau, (beveik) randominio puslapio:

Aimanuoju, koks sudėtingas dvigubas gyvenimas, paslaptingas gyvenimas. Tačiau branginu jį. Paviršutiniškas buržuazinis gyvenimas mirtinas - jis pernelyg rutininis, aiškiai matyti pabaiga ir visi į ją vedantys veiksmai. Skamba kvailai, žinau, tačiau dvigubas gyvenimas - tai papildomas gyvenimas. Jis žada, kad gyvenimas pailgės.

 /

Labiau mylime troškimą nei trokštamąjį.